2010 m. atsiliepdamas į Tomo Vilucko straipsnyje „Marija, Marija“ iškeltas mintis, ilgametis liturginių tekstų redaktorius kun. Vaclovas Aliulis MIC (1921 – 2015) paprašė redakcijos paviešinti šį Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriatui skirtą paaiškinimą, kuriame autorius, be kita ko, kviečia pratęsti diskusijas apie liturginių ir teologinių tekstų vertimo niuansus.
Lietuvos vyskupų konferencijos sekretoriatui
Paaiškinimas
Atsakau į LVK Generalinio sekretoriaus padėjėjo t. Liongino Virbalo SJ man perduotą klausimą dėl aplinkybių, kuriomis 1965 m. buvo priimta Angelo pasveikinime formuluotė „Tavo Sūnus Jėzus“ vietoj „Tavo įsčių vaisius Jėzus“, ir dėl minčių apie jos sugrąžinimą.
Nebegaliu atsiminti visų smulkmenų, bet aiškiai žinau, kad tai įvyko bendrame įprastinių maldų bei giesmių atnaujinimo kontekste. Liturginė komisija nedrįso ir nenorėjo spręsti tokių reikšmingų klausimų kabinetiniu būdu, vien pagal narių suderinamą nuomonę. Buvo per vyskupijų kurijas išplatinta kunigams anketa su klausimais dėl gimtosios kalbos įvedimo laipsnio ir tarpsnių, dėl poterių ir giesmių tekstų atnaujinimo. Čia ir iškilo platus svarstymas dėl „nevesk mūsų į pagundą“, „Tavo įsčių vaisius“ ir kt.
Ordinarų kolegijos pirmininkas vysk. Juozapas Matulaitis–Labukas drauge su Liturginės komisijos pirmininku mons. Česlovu Krivaičiu pateikė Lietuvoje suderintas formuluotes Romoje susirinkusiems Europos ir JAV lietuvių dvasininkijos atstovams. Su jais buvo priimta „neleisk mūsų gundyti“ vietoj Lietuvoje sutartos formulės „neleisk mums gundomiems nusidėti“ (ar „ir neleisk mums suklupti gundomiems“ – tiksliai neatsimenu). Taip pat Romoje sutartas atsisveikinimas „Telydi jus Viešpaties malonė“ Mišių pabaigoje.
Svarbiausią pakeitimą – „Tavo Sūnus Jėzus“ vysk. J. Labukas pristatė popiežiui Pauliui VI, motyvuodamas katechetiniais sumetimais: kad vaikai ir jaunimas suprastų turinį ir kad nebūtų progos tikėjimo nedraugams iškraipyti pasveikinimo prasmę. Popiežius žodžiu sutiko, ir to užteko.
Kodėl nepabijojome nukrypti nuo Šv. Rašto formulės? Viena, „Sūnus“ nėra pašalinis žodis, o angelo apreikštas pora eilučių anksčiau (Lk 1,31). Antra, matėme, kad katekizminės formulės įvairiose kalbose adaptuojamos, idant būtų kuo suprantamesnės ir glaustesnės. Palyginkime, pavyzdžiui, ištisą biblinį 10 Dievo įsakymų tekstą (Iš 20,2-17) ir „nusunktą“ katekizmuose... Į vysk. Julijono Steponavičiaus abejonę, kad „sūnus“ gali reikšti ne tik natūralų, bet ir juridinį ryšį, atsakėme: po „Sveika, Marija“ poteriuose kalbame Apaštalų tikybos išpažinimą, kur aiškiai pasakyta: „gimė iš Mergelės Marijos“.
Beje, pakeistus tekstus įvesti anuomet buvo palankesnės sąlygos negu dabar. Buvo noromis laukiama po Susirinkimo atsirasiančių naujenybių, buvo išsibaigę seniau išleistų maldaknygių tiražai, tikintieji ir kunigai mielai ėmėsi melstis pagal „Liturginį maldyną“ (jo tekstus tuojau perėmė ir pogrindyje leidžiami katekizmai bei maldaknygės). Dabar poterių tekstai maldynuose, katekizmuose, tikybos vadovėliuose išspausdinti kone milijoniniu tiražu, ir turbūt nelengva būtų įtikinti žmones, kad aiškų šventą posakį reikia keisti šventu miglotu.
Garbingieji Ganytojai, manau, nespręs šio ir panašių jautrių klausimų kabinetiniu būdu, atidžiai pasvers numatomus laimėjimus ir nuostolius. Dabar turime daugiau priemonių sužinoti, ar kunigai, tikybos mokytojai ir tikinčioji visuomenė apskritai (ne tik kai kurie entuziastai) yra pasirengę priimti ir įgyvendinti pakeitimus.
Būtų galima surengti diskusiją „XXI amžiuje“, „Artumoje“, „bernardinuose“. Turbūt iškiltų ir daugiau svarstytinų dalykų („pagirtas – palaimintas“, „labai“ ar „daug nusidėjau“, „apsileidimais – aplaidumu“, „tikiu į“ ir kt.), kuriuos tiktų spręsti kompaktiškai. Mūsų tikintieji jaustųsi pagerbti, patyrę, kad norima ir jų balsą išgirsti kasdienį jų maldos gyvenimą liečiančiais klausimais.
Su meilia pagarba
Kun. Vaclovas Aliulis MIC
Vilnius, 2006 03 22
Evgenios Levin nuotrauka
